SKULPTŪROS IR VITRAŽO CENTRAS
Istorija
XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje išsiplėtė Dailės kombinatų veikla ir smarkiai išaugo skulptūros bei monumentaliųjų kūrinių užsakymų kiekiai. Tad 9 dešimtmetyje (maždaug apie 1985-1986 m.) kaip kombinato plėtros dalis Vilniuje buvo pastatytas Skulptūros ir vitražo centras. Tai pastatų kompleksas su didžiuliu angaru, kuriame buvo ir vis dar yra kuriami istorinės atminties monumentai, skulptūros, vitražai bei kūriniai viešosioms erdvėms. Čia buvo sukurtos istorinės skulptūros ir paminklai puošiantys Vilniaus miesto aikštes, skverus, taip pat žymiausi vitražai, freskos ir pano. Dailės kombinate dirbę skulptoriai ir monumentaliosios dailės kūrėjai buvo perkelti į specialiai statytą Skulptūros ir vitražo centrą, kuriame tuomet įsikūrė ir dirbo žymiausi Lietuvos skulptoriai tokie, kaip Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Robertas Antinis, Konstantinas Bogdanas, Gediminas Karalius, Juozas Kalinauskas, Vladas Urbanavičius, Daliutė Ona Matulaitė, Rimantas Daugintis, Jonas Vasilevičius, taip pat žinomiausi vitražistai kaip Kazimieras Morkūnas, Konstantinas Šatūnas (kurio iniciatyva ir darbu buvo įkurtas vitražo gamybos cechas), gamybos sekcijoje dirbo akmenskaldžiai bei kūrinių įgyvendintojai.
Nuo Skulptūros ir vitražo centro įkūrimo pradžios, jame buvo sukurti kultūriškai svarbūs ir vertingi įvairių Lietuvos miestų kūriniai viešosioms erdvėms bei pastatams. Pats pirmasis čia sukurtas darbas buvo Rimanto Dauginčio „Lakštingala“ tebestovinti S. Konarskio gatvėje, Vilniuje. Centre taip pat sukurti skulptorių Juozo Kalinausko, Jono Naruševičiaus ir Antano Žukausko skulptūros Operos ir baleto teatro fasade (1990), Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios Kregždės“ (1987) prie Nacionalinės dailės galerijos, Daliutės Onos Matulaitės „Seserys“ – paminklas Lazdynų pelėdai Vilniuje (1995) bei Gražina (1999) LR Seime, skulptoriaus Broniaus Vyšniausko paminklas kalbininkui Kazimierui Būgai Dusetose, Petro Mazūro „Žmogus“, Mykolo Žilinsko dailės galerijos fasade (1986), vitražisto Konstantino Šatūno erdvinis vitražas Vilniaus santuokų rūmuose (1974), vitražas „Muzika“ (1986) St. Vainiūno meno mokyklai, vitražas poilsio namams „Baltija“ (1986-1988) ir tai tik keletas svarbiausių centre sukurtų darbų ankstyvuoju laikotarpiu.
Daliutė Ona Matulaitė, „Seserys“, 1995 m.
Po nepriklausomybės atgavimo Skulptūros ir vitražo centras atiteko Lietuvos dailininkų sąjungai, o monumentaliosios dailės kūrinių užsakymų kiekis sumažėjo, todėl centras tapo savarankiškai dirbančių ir kuriančių menininkų rezidencijų centru, vis dar turinčiu visą reikalingą techninę struktūrą didelio masto kūrinių gamybai. Per pastaruosius porą dešimtmečių Skulptūros ir vitražo centre buvo sukurti ir pagaminti šiandienos Vilniaus miesto kultūrinį kontekstą formuojantys darbai, kaip Kazio Venclovos „Kilimėlis“ Žirmūnų raj., Astos Vasiliauskaitės atminimo lenta Romualdui Kuncai Užupyje, Mykolo Saukos skulptūrų parkas Viršuliškėse, Gedimino Piekuro skulptūra Jonui Basanavičiui ar Vladui Jurgučiui Vilniaus senamiestyje bei dirigento Jono Aleksos portretas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat čia buvo įgyvendinta didžioji dalis greta Vilniaus miesto įkurto Europos parko skulptūrų bei kitų kūrinių.
Juozo Kalinausko, Jono Naruševičiaus, Antano Žukausko skulptūros Operos ir baleto teatro fasade, 1990