2023 05 13 – 10 01

​

Parodoje „Kūnijimasis“ pristatomi aštuonių Lietuvos menininkų naujausi kūriniai: skulptūros, skulptūriniai objektai ir instaliacijos. Skirtingų kartų autoriai savo darbuose perteikia įvairių santykių paieškas: tradicijos ir autentiškumo; kolektyvinių ir asmeninių baimių; žmogaus ir gamtos; asmens, kūrinio bei vietos. Darbuose išryškėja ir tautinės atminties ženklai bei vietos interpretacijos, o pati paroda tampa tarsi modernumo ir šiuolaikiškumo bei abstrakčiosios ir figūratyviosios raiškos skulptūros mene sugretinimu. Parodos pavadinimas „Kūnijimasis“ ženklina minčių įsikūnijimą į materiją, įvairių kūnų formavimą, deformavimą arba jau esamų virtimą kažkuo nauja, neįprasta. Menininkų darbai buvo sukurti naudojant tiek tradicines skulptūrų medžiagas, pvz., granitą, medį, metalą, tiek šiuolaikines – betoną, stiklą arba aplinkoje rastus daiktus.

​

Parodą organizuoja Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centras.

​

Parodoje pristatomi menininkai, Skulptūros ir vitražo centro rezidentai: Jonas Aničas, Aušra Jasiukevičiūtė, Tauras Kensminas, Daumantas Kučas, Kęstutis Musteikis, Eglė Pilkauskaitė, Mykolas Sauka, Asta Vasiliauskaitė.

​

Parodos kuratorė – Agnė Mackevičiūtė.

​

Paroda Panemunės pilies parke eksponuojama gegužės 13 – rugpjūčio 3 d., o nuo rugpjūčio 4 d. iki spalio 1 d. paroda pristatoma Paežerių dvaro sodyboje.

​

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

​

​

PRISTATOMI KŪRINIAI

​

​

Kęstutis Musteikis. Siela, 2023

​

Skulptoriaus Kęstučio Musteikio kūrybai būdinga figūratyvi skulptūrinė raiška naudojant gana tradicines skulptūrų medžiagas – akmenį, metalą, medį, šiaudus. Pastaraisiais metais autorius plėtoja raiškių moteriškų siluetų ciklą „Siela“, kurių vieną pristato ir parodoje „Kūnijimasis“. Remdamasis mintimi „gyvybė išeina stuburu“, skulptorius asociatyviai kuria ištemptas moteriškas formas, kurias sieja su gyvybės esencija – siela. Skulptūros linkiai vietomis taip suplonėja, kad medžiaga pradeda balansuoti ties trapumo riba. Taip išryškinamas ir pačios gyvybės trapumas formoje.

​

Kęstutis Musteikis (1956) – Lietuvos dailininkas, skulptorius. 1980 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų viešosiose erdvėse „Narvelis gegutei“ (1993 m., Alytus), „Savaitė“ (1997 m., Juodkrantė), „Akmuo Sizifui“ (1998 m., Molėtų skulptūrų parkas) ir kt. Nuo 1980 m. dalyvauja parodose (pelnė apdovanojimų) ir simpoziumuose Lietuvoje bei užsienyje.

 

​

Asta Vasiliauskaitė. Pančiai, 2023

​

Astos Vasiliauskaitės kūryba apima monumentaliąją skulptūrą, mažąją skulptūrinę plastiką bei medalius. Dažniausiai naudojamos tradicinės skulptūrų medžiagos – akmuo ir medis, taip pat bronzinės atliejos. Parodoje Asta Vasiliauskaitė pristato kūrinį „Pančiai“, kuriame ypač svarbus idėjos ir medžiagos santykis. Faktūrinė granitinė virvė čia apjuosia lygų, nušlifuotą akmenį, – taip gana aiškiai kuriamos nuorodos į tai, kas surakina, suvaržo arba apriboja, į tai, kas slegia ir nuo ko sunku išsivaduoti tiek mintimis, tiek šiandienos socialiniame kontekste. Pasirinkta medžiaga – granitas savo nujaučiamu sunkumu, rodos, tik išryškina spaudimo ir slėgio jausenas. Taip pat skirtingas medžiagos apdirbimas, sukurtas kontrastas tarp lygaus ir grubaus akmens atskleidžia jame slypintį achromatinį mineralų margumą.

​

Asta Vasiliauskaitė (1961) – skulptorė. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūriniai priklauso Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Skulptūrų viešosiose erdvėse galima rasti JAV, Rusijoje ir Lietuvoje, o mažosios plastikos kūrinių – privačiose kolekcijose Austrijoje, Australijoje, JAV, Suomijoje.

 

​

Jonas Aničas. Be pavadinimo, 2023

​

Jono Aničo kūrybos centre dažnai atsiduria įvairios metalinės antropomorfinės formos arba, pasitelkiant medžiagą, transformuojami aplinkoje pastebimi objektai. Pastaruoju metu autorių domina išdidintų pramoninių gaminių skulptūros, o parodoje pristatomo kūrinio atveju skulptūra tampa menininko kaime rasta drabužių kabykla. Pastaroji ne tik nurodo į praėjusiame šimtmetyje egzistavusius dizaino sprendimus, bet ir atskleidžia asmeninį autoriaus ryšį su daiktu. Vaikystėje proseneliai perdarė kabyklą į žaislą vaikams, o dabar Jonas Aničas šį žaislą išdidina, paverčia skulptūra, tarsi monumentu senelių vaikystės atsiminimams.

 

Jonas Aničas (1987) – skulptorius, baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, savo kūrybą nuolat pristatantis Lietuvoje ir užsienyje. Meno mugėje „ArtVilnius“ 2013 ir 2022 m. gavo geriausio jaunojo menininko prizą. Autoriaus kūriniai priklauso muziejaus MO, meno fondo „Lewben“ ir privačioms kolekcijoms Lietuvoje ir užsienyje.

 

​

Mykolas Sauka. Koplytstulpis, 2023

​

Skulptorius Mykolas Sauka pastarojoje savo kūryboje nagrinėja tradicines lietuvių liaudies ir naiviojo meno formas. Balansuodamas tarp amato ir šiuolaikiškumo, autorius darbuose plėtoja santykį tarp tradicijos ir autentiškumo. Parodoje jis pristato kūrinį „Koplytstulpis“ – tai savaip interpretuotas lietuvių liaudies mažosios architektūros objektas. Įprastai koplytėlėse stovi šventųjų, Jėzaus arba Marijos skulptūros, o Mykolo Saukos koplytėlės centre atsiduria jokio konkretaus šventojo nevaizduojanti stovyla – kūdikėlis. Taip autorius kelia klausimus, susijusius su asmens ir tikėjimo santykiu, religijos ir kanono vaizdavimu, tačiau atsakymo paiešką palieka žiūrovui.

​

Mykolas Sauka (1989) – skulptorius, Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas, stažavęsis Italijoje. Nuo 2008 m. dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas. 2018–2019 m. Viršuliškėse, Vilniuje, įkūrė skulptūrų parką, jo kūrinių taip pat galima rasti Asvejos regioniniame parke, gimtajame Dusetų miestelyje, Sedoje, Antazavėje ir kt.

 

​

Eglė Pilkauskaitė. Kolona, 2023

​

Menininkę Eglę Pilkauskaitę domina netikėtą funkciją atliekantys buities įrankiai arba statybiniai elementai bei jų kuriamos naujos reikšmės. Parodoje pristatomas kūrinys „Kolona“ – tai skulptūrinis objektas, savo vizualine išraiška nurodantis į savadarbius interjero arba eksterjero patobulinimus. Betonas, išlietas duobėje, ir senas stiklo vamzdis, pakeičiantis tvoros atraminę sienelę, gali tapti įsivaizduojamo puošnaus portiko dalimi. Tokių kiemų frankenšteinų dažniausiai aptinkama aplinkoje, kurioje dėl finansinių arba ideologinių priežasčių nebenaudojami objektai prikeliami, randant jiems netikėtas paskirtis. Taip tobulinant aplinką, žaisminga imitacija autorės rankose tampa realiu objektu.

​

Eglė Pilkauskaitė (1989) – tarpdisciplininio meno atstovė. 2014 m. baigė menų studijas Kambervelio (Camberwell) menų koledže, Londone. Nuo 2014 m. – UAL Alumnų asociacijos narė. 2017–2018 m. dėstė Kauno kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete, Fotografijos katedroje. Aktyviai dalyvauja parodose, meno mugėse.

​

​

Aušra Jasiukevičiūtė. Apjuosimas, 2023

​

„Apjuosimas“ – tai specialiai parodos vietai kuriamas instaliatyvus objektas-aptvaras, perteikiantis stabilumo ir harmonijos siekį vis greitėjančiame pasaulyje. Kūrinys, susidedantis iš dviejų užtvarų – organiškos (rastų šakų) ir raudonos audinio juostos, kviečia atkreipti dėmesį į nuolat kintančią aplinką ir drauge veikia kaip apsaugos priemonė, nuoroda į būtinybę išsaugoti tiek asmeninę, tiek gamtos pusiausvyrą. Autorė Aušra Jasiukevičiūtė dalijasi: „Intuityviai norisi susikurti saugumo zoną, išsaugoti gyvybės medį kaip mūsų būties pagrindą ir priminti kitiems, koks trapus gali būti mūsų iliuzoriškasis pasaulis.“

​

Aušra Jasiukevičiūtė (1973) – skulptorė. 2015-2020 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos narė ir Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė. Dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas, kuria skulptūras viešosioms erdvėms Lietuvoje ir užsienyje. Dėsto 3D dizaino pagrindus Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedroje.

​

​

Daumantas Kučas. Bokštas, 2023 / Trimitėliai, 2019

​

Daumanto Kučo kūryba aprėpia didelio mastelio skulptūras ir mažąją plastiką. Pastarojoje būdingas eksperimentavimas su spalvotaisiais metalais, o monumentaliojoje skulptūroje vyrauja akmuo. Parodoje „Kūnijimasis“ skulptorius pristato du darbus: 2019 m. sukurtą instaliaciją „Trimitėliai“ ir naujausią autoriaus skulptūrą „Bokštas“. Šiuos kūrinius sieja glaudus ryšys su juos supančia aplinka. Skulptūrą „Bokštas“ įkvėpė Lietuvos pilių gynybinių bokštų formos. Savojo bokšto langeliuose vaizduodamas žmogystas, Daumantas Kučas tarsi atveria mistinę pilies ar dvaro istoriją, į kurios klodus kviečia pasinerti ir žiūrovą. Galbūt tai – slenkančios didikų dvasios, o galbūt karceryje kalėjusių baudžiauninkų siluetai. „Trimitėliai“ savo ruožtu nuveda į parką ir aplink supančius miškus bei atskleidžia grybavimo juose ypatumus. Išdidinti grybai tarsi stebuklų šalyje kuria mistinę aplinką, panardina į savotišką siurrealią erdvę.

​

Daumantas Kučas (1974) – skulptorius. 1993–1997 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2014 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1995 m. dalyvauja parodose, jo skulptūrų bei paminklų galima pamatyti įvairiose Lietuvos miestų viešosiose erdvėse. Autorius taip pat rengia performansus skulptūros meno tematika.

​

 

Tauras Kensminas. Lizdas, 2023

​

Tauro Kensmino pristatoma skulptūra „Lizdas“ yra įkvėpta vaikystėje patirto bičių spiečiaus antpuolio ir dėl to sąmonės gelmėse atsiradusios vabzdžių baimės. Plonasienio fibro betono technologija sukurtas darbas spalva, tekstūra ir trapumu šiek tiek primena vapsvų popierių bei jų lizdą – architektūrinį vabzdžių statinį, nurodantį į ten gyvenantį didžiulį jų būrį. Kartu tuščiaviduris gumulas tarsi kybo ant voro kojų ir atveria dar vieną archetipinį siaubo vaizdinį – monstrą, stovintį ant voro kojų. Arachnofobija – viena dažniausių fobijų pasaulyje. Taigi autorius kelia klausimą: kurios baimės ir fobijos atsiranda empiriškai, o kurias iš jų galbūt įdiegia popkultūra? Drauge toks skulptūros pastatymo būdas prieštarauja žinomiems fizikos dėsniams ir tarsi suteikia realybės patirčiai sapno pojūtį.

​

Tauras Kensminas (1991) – skulptorius, baigęs skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2012 m. aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus kūriniai priklauso muziejaus MO, meno fondo „Lewben“ ir privačioms kolekcijoms Lietuvoje ir užsienyje.